Meniu
Eiliuotos pasakos
Tiesą sakant, tai ne visai pasakos... Šis bei tas daugiau. Ir todėl toms pasakoms ko gero vieta čia. Kol kas tiek. Bus daugiau. Smagaus skaitymo!
Birutė Lenktytė-Masiliauskienė
Kaip atsirado žemė?
Sako, kad kadaise žemės dar nebuvę...
Tik rūkai rūkavę, vandenys tik sruvę.
Kur pažvelgsi – vien tik vandenyno toliai.
O juose klajoję lyg draugai, lyg broliai,
Irstęs vandenyne ūkanų laivu...
Sako, jiedu buvę Velnias su Dievu.
Vieną dieną Velnias tarė Dievui:
- Štai,
Vien tik vandenynas, kur tik užmatai!
Pasakyk, nejaugi taip nenuobodu?
- Aš kai ką senokai padaryt žadu.
- Aš! Ir aš darysiu! Tiktai ką? Patark.
- Šok į vandenyną – iki dugno nerk!
Ir atnešk man saują žemių iš tenai!
- Būtinai to reikia?
- Aišku, būtinai!
Šitas darbas tavo! Tu tai privalai!
Velnias niurkt į gelmę – tykšt aplink purslai!
Laukė Dievas Velnio tris dienas, naktis.
Tas išnėrė – rankoj tik viena smiltis.
- Kad žinotum, kaip gi dugnas tas giliai!
- Gausi nert iš naujo!
...Vėlei raibuliai.
Vėl išniro Velnias – po dienų šešių.
- Man tik vargas vienas dėl smiltelių šių!
Bet daugiau šį kartą – saujoj štai net trys!
Laukia, ką gi Dievas su jomis darys.
Antakius suraukęs tarė Dievas:
- Ne!
Gausi trečią sykį pabuvot dugne!
Per mažai smiltelių, net pradėt neverta!
...Net devynios dienos pralėkė šį kartą,
Kol sugrįžo Velnias iš gelmių rūsčių.
Bet su pilna sauja žibančių smilčių!
- Štai, dabar šaunuolis! Šįsyk – į valias!
Velnias šmukšt už žando smilteles kelias.
„Įdomu, ką Dievas su jomis darys?
Baisiai čia svarbu jam – dingo dvi ar trys...
Nardžiau – nebeliko nė plaukelio sauso!
Pagalvojus – visos smiltys man priklauso!"
Surimtėjo Dievas, lyg nugirdęs mintį.
Bet nepuolė Velnio barti nei raminti.
Smilteles paėmęs, švelniai jas pasupo
Ir kažką pasakęs, priglaudė prie lūpų.
O paskui lyg sėklą beriantis sėjėjas
Sviedė viską jūron net atsivėdėjęs!
Ėmė smiltys augti, pūstis ir didėti.
Velnias kapt už žando – ėmė tas skaudėti!
Nasruose smiltelės kad pradėjo pūstis!
„Kas čia, po paraliais? Nei kentėt, nei skųstis!.."
Kilo salos, kalvos... Plėtėsi, didėjo...
Velnias inkštė – žandą velniškai skaudėjo!
- Gelbėk, Dieve! - regis, velnias išsigando...
- Spjauk, ką susikišęs ten turi už žando!
Juk matai, kad smiltys tau burnoj išbrinko!
Jau kaip spjovė Velnias – net aplink sutrinko!
Kur plytėjo gražios pievos ištisai,
Pelkės atsivėrė, radosi kemsai,
Tarp miškų, miškelių – liūnai suliūliavo...
- Pažiūrėk, bičiuli, į kūrybą savo, -
Jam pasakė Dievas truputį liūdnai. -
Nesakau, kad viską taip sugadinai.
Bet matau, kad dviese kurti mums sunku.
Tai kūrybą tavo tau ir palieku!
Tau – pelkynai tavo, man – laukai, miškai...
Taip ir atsirado žemė ši, vaikai.
Tik neklausk, ar buvo tai labai seniai.
Bet nuo tol gyvena pelkėse velniai...