Mėnulis
Priešpilnis
14:00
2:45

Poezija


Tiek pilnaties į rudenį paliejo
Iš laumių šulinio dangaus viduryje!
Išgerkim jos – už tuos, kuriuos mylėjom.
Už tuos, ką mylim. Už visus „deja“...

Ta pilnatis... Šalnų nuglamonėti
Rytoj iš ryto aiktelės beržai...
Bus taip šviesu, kad net sunku tikėti –
Ir bus kažko be galo per mažai...

O laumės krykštaus, mėnesiena girdys,
Ar tyliai verps voratinklių gijas,
Kai kris be žado lengvos lapų širdys
Ir kaip tuščias taures surinksim jas...

***

Kaip baltas smėlis
Ilgesys
Padangėj išsibarstęs
Kažkas tylės
Kažkas klausys
Kažkas jausmus
Užvarstys
Ištirps šešėlis
Pas duris
Vidun
Neįsileistas
O baltas smėlis
Kris ir kris
Toks amžinas
Ir keistas

***

Čia tik lietus. Be poteksčių. Lietus...
Be paslėptų minčių. Be žodžių nutylėtų.
Vienodai prausiantis tave. Arba kitus.
Tiesiog – visus, išėjusius į lietų.
Gali slapstytis, gūžtis po skėčiu.
Vis tiek sušlapsi – nuo lietaus ar balų.
Lietus neklausia tavo paslapčių.
Nes, tiesą sakant, jis ir neprivalo...
Jis lyja sau. Paliesdamas tave.
Žvarbus ar šiltas... Ir nereikia smerkti
Lietaus, užklupusio beeinantį gatve,
Kai tau tiesiog norėjosi paverkti...

Iš poezijos rinkinio
Birutė Lenktytė-Masiliauskienė, PILNATIES MOTERIS, 2011
 
Pasėdėkim ant šlapios žolės
Lietui lyjant... Žinoma – kvailystė...
Permirksim kaip žvirbliai. Lig siūlės...
Bet smagu! Tiesiog – smagu išdrįsti

Nesislėpt po medžiais ar skėčiu,
Po svaigiu baltų alyvų krūmu...
Ir kvatoti noriu, kai jaučiu
Tuos lašus ant veido – nuo tikrumo!

Nuo buvimo čia – šlapioj liūty...
Taip gražiai ji plaukus tau suglosto!
Ir suklupti ant žolės... Jauti –
Koks keistai sūrus lietus. Ant skruosto...

Nesislėpk... Tegu jis prausia, tykšta...
Tas lietus ant veido... Kaip per krikštą...

Iš poezijos rinkinio
Birutė Lenktytė-MasiliauskienėILGESYS GRAŽAUS, 2003